Iš pirmo žvilgsnio tai žavaus kasdieniško vaizdelio apibūdinimas. O kad daugiau būtų tokių vaizdų mūsų gyvenime! Bet šis pavadinimas turi ir kitą prasmę. Šitaip savo gimnazistus motyvuoju skaityti. Tai prancūzų rašytojo Bernardo Verberio mintis, kad žmonės skirstomi į dvi kategorijas: vieni skaito, kiti klauso tų, kurie skaito. Taigi rinkitės, mielieji. Bet žinokite, kad ateitis – skaitančiųjų, mąstančiųjų, kuriančiųjų rankose. Vykdytojų niekada netrūksta.
Vida Platūkienė
Skaitykite vaikams
Pradėkite skaityti dar visai mažiems vaikams, dar kūdikiams. Na, kiek ten to skaitymo – pakanka prisiglausti vaikelį, kad jam būtų jauku, ir rodant paveikslėlius kalbėti, pasakoti. Ne tik sustiprės emocinis ryšys, bet ir sparčiau plėsis mažylio žodynas, gal ir pirmus žodžius ištars greičiau. Žinoma, ir paaugę vaikai mėgsta, kai jiems skaitoma. Dažnai prašo vis tų pačių pasakų, jei praleidi nors sakinį, tuoj pataiso, primena. Psichologai teigia, kad vaikams patinka pasikartojančios situacijos, tai sukelia saugumo jausmą, vaikas jau žino, kas bus toliau, numato būsimą veiksmą, be to, taip lavinama atmintis. Nepraleiskite progos skaityto kūrinėlio aptarti, paklausti, kaip vaikas suprato, kas jam patiko – taip lavės jo kalbiniai įgūdžiai. Kai aplink mus tiek technologijų, galime leisti sau kartais ir patinginiauti – įrašykite vaiko mėgstamą pasaką, jūsų balso jis mielai klausysis, o ir patys išmėginsite savo aktorinius sugebėjimus. Mėgaukitės skaitymu, skirkite tam laiko.
Klausytis skaitomo kūrinio patinka ir mokiniams. Tai ir suteikime jiems šitą klausymo malonumą. Puiku, kai galime pasikviesti aktorių, kai duodame paklausyti įrašų, bet, manau, mokytojo balsas skamba ne mažiau įtaigiai. Mokytojas pažįsta savo auditoriją, stebi jos reakciją, stabteli, paaiškina žodžius, frazes. Kartą taip įsijaučiau skaitydama Jono Biliūno „Kliudžiau“, kad tik kūrinio pabaigoje išgirdau, kaip vienas trečiokėlis pasikūkčiodamas verkia. Čia pat, pirmame suole. Nuo to karto dažniau akis į vaikus pakeliu. Kai skaitome pradinukams, knygeles derėtų atgręžti į juos, kad matytų paveikslėlius. Kai paklausiu vaikų, skaitysime tyliai ar garsiai, jie dažniausiai nori skaityti balsu. Vėl svarbūs du momentai: leisti pasirinkti ir mėgautis skaitymu. Vaikams patinka skaityti vaidmenimis, keisti intonacijas, kartais vyriškus vaidmenis skaityti mergaitėms ir atvirkščiai. Kokį nors vaidmenį derėtų prisiimti ir mokytojui, tada jis nuoširdžiai dalyvauja procese, o ne tik stebi skaitančiuosius. Pradinukai žavisi žodžiais. Neperdedu. Porą savaičių ketvirtokus mokiau frazeologizmų, ieškojome jų įvairiuose tekstuose, aiškinomės. Tėveliai juokavo, kad jų atžalos namuose frazeologizmais šneka… Taigi svarbu vėl mėgautis, nebijoti sudėtingesnių tekstų, vaikai pajėgūs suprasti daug.
Kartais, kai jau mokytoja pasiruošia garsiai skaityti tekstą, o vaikai klausytis, kuris nors ima ir paprašo: „Ar galima piešti?..“ Čia mokytojų nuomonės išsiskiria. Manau, priklauso nuo skaitomo teksto. Jei skaitoma ilga, rami pasaka, tai tegul vaikai piešia, popieriaus lape reiškia savo emocijas, iliustruoja, jie tikrai sugeba klausytis piešdami. Juk neišsėdės nekrutėdami. Bet jei skaitome trumpą tekstą, jei reikia ką nors įsidėmėti, įsiklausyti, tada jau jokių pašalinių darbų. Mokytojos – puikios psichologės, nuovokios, svarbu raiškiai, aiškiai skaityti vaikams prasmingus tekstus. Ir juos aptarti.
Motyvacija, arba nuo raidelės prie teksto
Tėveliai kartais stebisi, kad jų trimetis ar keturmetis jau dėlioja raideles ir mėgina skaityti. Tai natūralus procesas, nestabdykite jo, geriau tegul vaiko aplinkoje būna kuo daugiau žaidimų su raidelėmis, knygelių, įvairių plakatų, ryškių etikečių, laikraščių ir pan. Dar viena gudrybė – nepaslėpkite ir nesugrūskite vaikiškų knygų į lentynas pernelyg tvarkingai, tegul mažieji mato ne tik siauras knygų nugarėles, bet ir ryškius viršelius, tegul knygos jiems būna po ranka, pasiekiamos. Kai nusibos žaislai, pavargs dūkti, paims knygelę. Žinoma, vaikas privalo turėti jaukų kampelį, kur galėtų niekieno netrukdomas tą knygelę pavartyti.
Mažieji stebi ir kopijuoja skaitančius tėvus. Matėte, kaip „skaito“ dar net raidžių nepažįstantys pypliai? Tai pačios žaviausios akimirkos. Jie baksnoja piršteliu į paveikslėlius ir pasakoja, prisimena, ką jiems skaitė suaugusieji, arba fantazuoja. Pagirkite vaikus. Tik nesijuokite, nekritikuokite. Pasidžiaukite jų „skaitymu“, būkite atidūs klausytojai. Taip „skaitančius“ savuosius mes filmuodavome, o paskui su dideliu džiaugsmu kartu peržiūrėdavome tuos filmus. Tik „perskaito“ savo pasaką ir šaukia: „O dabar pažiūrime!“ Tai ir paskata skaityti, ir puiki pramoga, ir prisiminimai ateičiai.
Pradinukų mokytojos – patys kūrybiškiausi žmonės, kokius teko sutikti, jos sugalvoja visokių metodų, kaip vaikus paskatinti. Pavyzdžiui, nupaišo ir ant sienos pakabina didelį ąžuolą, o kiekvienas vaikas turi savo šaką ir renka giles už perskaitytų puslapių kiekį. Sakykime, 50 puslapių lygu viena gilė. Arba visa klasės siena pripiešta pintinių, o jose – baravykai už perskaitytas knygas. Čia rudenį. O pavasarį medis pražysta obelų žiedais. Savotiškos lenktynės, bet pradinukams tai patinka. Vyresnius mokinius tėveliai kartais ir kišenpinigiais motyvuoja. Na, jei skaitymas – darbas, galbūt reikia atpildo, bet jei pareiga arba įdomumas… Kita vertus, gal susidomės, gal nebereikės ir tų pinigėlių. Man tik neramu, kad taip auklėjami vaikai ir į parduotuvę nenueis „nepamotyvuoti“… Naudinga paskatinti mokinius pildyti perskaitytų knygų sąsiuvinį. Tai praktika, paveldėta dar iš mūsų vaikystės. Tik kai kurie gudručiai knygos siužetą nuo viršelio nurašo. Apdairios mokytojos pašnekina mokinį, paklausinėja detalių, kas patiko, kokią mintį rašytojas norėjo išsakyti… Naudingos ir knygų pristatymo pamokos – vieni mokosi rišliai kalbėti, kiti klausytis ir užduoti klausimus, vaikai keičiasi knygomis.
Penktokai, šeštokai dar skaito jausmus žadinančius tekstus, grožisi jais, o vyresnieji mokiniai pratinami net iš grožinio teksto išsirankioti tai, kas naudinga, o ne patirti emocijas. Jiems darosi sunku suvokti ilgą tekstą ir jame slypinčią filosofiją. Išstumiamas ramus skaitymas, reikalaujantis laiko ir susikaupimo. Pavargę mokiniai tiesiog nenori skaityti, net nesupranta, ką skaito. Kai tekstas sudėtingesnis ir reikalaujantis analizės, klasėje prasminga skaityti garsiai ir po nedidelę pastraipą. Ir čia pat komentuoti, aiškinti. O kaip neaiškinsi, jei pagal programą reikia perskaityti apie senąjį kaimą, kuriame buvo pilna ne kompiuterių, o spragilų, akėčių, kultuvių, kur mamos ne manikiūrą darėsi, bet verpė, adė, velėjo, siuvo ir siuvinėjo… Ir ką tie žodžiai bei darbai reiškia? Jei nepaaiškinsi, kūrinys liks nesuprastas. Taigi ir vėl reikia sudominti ir skaityti balsu. O kai jie paklausia, kodėl skaitome garsiai, paaiškinu paprastai: kad mokėtumėte savo vaikams gražiai skaityti. Akys tik išsiplečia!..
Džiaugiuosi, kai mokiniai atranda savo knygas (nebūtinai grožines), tada prašau paskolinti paskaityti. Kad galėčiau padiskutuoti, kad neatsilikčiau nuo jų. Kartais auklėtiniai būna savotiški knygnešiai – su jų tėveliais dalijamės, keičiamės knygomis. Vaikai mato – mama skaito, mokytoja skaito, ir ką jos ten skaito?.. Galbūt ir man bent pavartyti?
Gimnazistų gilėmis nepapirksi, o ir dvejetais nepagąsdinsi. Jie moka išsisukti. Jei neperskaito privalomo kūrinio, tai paskaito internete apie jį arba klasės forume vieni kitiems papasakoja. Privaloma literatūra (ypač senoji) mokinius tikrai atbaido nuo skaitymo. Na, uždarykite jauną žmogų visai dienai į kambarį tegul ir su labai protingu, bet svetimu žmogumi… Dar šnekančiu senoviškai, skolinių prikaišiota kalba… O knygos turėtų būti kaip draugai. Pritariu rusų rašytojo Levo Tolstojaus išsakytai minčiai, kad „visai nereikia skaityti visko, reikia skaityti vien tai, kas atsako į sieloje kilusius klausimus“. Va čia jau reikia mokytojo nukreipiančios rankos, patariančio balso. Lituanistas turėtų gebėti atskleisti svarbiausių privalomų kūrinių vertę ir grožį, priartinti juos prie šių dienų. Padėti šiuos kūrinius gerai suprasti. O su ta „neįdomia“ literatūra bent jau supažindinti, paaiškinti istorines aplinkybes. Galbūt klasėje yra žmogus, kuris susidomės, galbūt būsimąjį filologą ugdote? Bet, gink Dieve, nemokykite mąstyti ir rašyti standartiškai. Kai kurie programiniai kūriniai, manau, skirti elitiniam skaitytojui. Apskritai skaitymas negali būti priverstinis dalykas. Gimnazistams akcentuoju jau minėto prancūzų rašytojo B. Verberio mintį, kad žmonės skirstomi į dvi kategorijas: vieni skaito, kiti klauso tų, kurie skaito.
Negailiu laiko pasakoti apie savo skaitomas knygas. Pirma, istorijos ugdo jaunimą. Antra, jos tiesiog įdomu mokiniams! Trečia, jei bus girdėję ir susidomės, tai kada nors perskaitys – nebūtinai šiais metais. Skaitymui turi ateiti laikas. Mokytojas gyvena ateitimi. Kažkada aktorė ir režisierė Galina Dauguvietytė pasakojo, kad L. Tolstojaus „Karą ir taiką“ buvo skaičiusi keletą kartų. Jaunystėje žavėjosi pirmojo Natašos baliaus aprašymu, meile, vėliau – panoraminiais mūšių vaizdais… Be to, jaunimą raginu knygą paimti tada, kai jaučiasi vieniši, kai „ant širdies lyg pridirbta“. Knyga – geriausi vaistai nuo liūdesio.
O štai ir mano knyga!
Nieko nestebina, kad jei namuose yra knygų, žurnalų, tai vaikai greičiau susidomi skaitymu. Pratinkime knygas gerbti, saugoti. Kiek laisviau leiskime elgtis su žurnalais. Drauge su vaiku galima nuspręsti, kuriuos žurnaliukus jis gali karpyti, naudoti kūrybai. Puiki idėja – savo knygos gamyba. Pavyzdžiui, vaiką domina gyvūnai, todėl iš žurnalų prikarpo įvairių tekstų, paveikslėlių, juos savaip sudėlioja, suklijuoja ir turi knygą. Jei dar pamokytume, kaip padaryti turinį, kaip pažymėti puslapius, kaip gražiau susegti…
Pradinukų mokytojos prieš Motinos dieną dažnai padeda vaikams kurti mamytei knygelę dovanų. Į sąsiuvinį vaikas perrašo arba pats sukuria gražiausias eiles mamai, tą knygelę iliustruoja. O kodėl tėčiui ar seneliams nesukūrus knygos? Taip ugdomas ir dėkingumas, ir kūrybiškumas, ir pagarba knygai…
Siūlyčiau atgaivinti primirštą praktiką, kai mokiniai bibliotekos darbuotojoms padeda suklijuoti, „pagydyti“ skaitomiausias knygas. Ir rankelės padirbėtų, ir susidomėjimas knyga atsirastų.
Puiku, kai mokykloje pagarbą knygai, norą skaityti ugdo ir kitų dalykų mokytojai. Mokiniams labai pasiseka, jei jie supažindinami su knygų įrišimo technologijomis, mokosi kurti autorines knygas, iliustracijas perskaitytoms knygoms. Jie išmoksta pasigaminti originalius viršelius, patys sukuria knygos viduje esančius puslapius – vieni dažo arbatžolėmis, kiti glamžo ar apdegina lapų kraštus. Taip popierius tampa panašus į senovinį. Na, sakysite, tam reikia specialistų, priemonių. Galbūt. Bet ir namuose su vaiku puikiausiai galima sukurti knygelę, tegul ir raudonu vilnoniu siūlu susiūtą. Gal tai bus pirmoji, bet ne paskutinė knyga.
Nėra vienos taisyklės, vieno recepto, kaip sudominti vaiką skaitymu. Tiesa ta, kad negalime kitiems liepti daryti to, ko patys nedarome. Jei vaikai matys mus skaitančius, anksčiau ar vėliau ir patys į rankas knygą paims. Jei kalbėsimės, pasakosime apie mūsų perskaitytas knygas, o ne nuolat žiūrėsime į visokių dydžių ekranus, tai ir mūsų vaikai išminties ieškos knygose. Patirs lėtą, ramų skaitymą, specifinį popierinės knygos kvapą.
Mokytoja Vida Platūkienė
